Esu Jums nuoširdžiai dėkinga už Jūsų atgalinį ryšį, už atsiliepimus ir tokius atvirus asmeninius pasidalinimus. Tikiu, kad Jūsų pasidalinimas savo patirtimi bus naudingas ir kitiems žmonėms. Dirbdama šį kūrybinį darbą, kurio net nesinori vadinti „darbu“, mano suvokimu - tai bendras dviejų žmonių ar grupės, kūrybinis procesas, aš suvokiu, kad šis procesas yra svarbus mums visiems, nes jo metu mes patiriame, atrandame, kuriame ir augame drauge.
Milda /Koučingo specialistė, lektorė, mediatorė/
***
joga. kvėpavimas. atsipalaidavimas. meditacija.
+370 614 02974
vytis.atmaram@gmail.com
Pas Kristiną pirmą kartą apsilankiau prieš 2 metus.Kreipiausi dėl situacijų, kurių vienai neišėjo išspręsti. Tuo metu atrodo lūžo mano pasaulis… Kristina… Jūs parodėt man kitą pusę, jūs išmokėt daug gražių dalykų, tik Jūsų suvokimai padėjo man išsikapstyti. Suprasti. Atleisti. Išmokti. Pergalvoti. Ir t.t Verkiau ir džiaugiausi. Buvo lengva ir sunku. Jei ne Jūs… nežinau… Bet Jūs pakėlėt sparnelius, ir dabar galiu skristi... Dėkoju už viską iš visos širdies
Viktorija, Intuityvioji mentorė
Vilkauskaite.viktorija@gmail.com
+37069997716
***
O šis išrašymas padėjo susivokti, kiek pokyčių įvyko per šiuos metus ir kad jie iš tiesų įvyko.
Pagrindinė mano problema buvo santykis su vyru. Labai nesutardavome, gyvendavom kaip kambariokai jis viename kambaryje, o aš kitame. Jis daug dirbdavo ir nenorėjo apsikrauti einamais buitiniais, vaikų auginimo reikalais. O aš labai dėl pykdavau ir jaučiausi, kad gyvenu viena: - viena rūpinuosi vaikais, namais, buitimi ir niekam kitam neturiu laiko. O su vyru jau ir mintyse išsiskyrę.
Kristinos vedamos sesijos man labai patinka nes jos veiksmingos. Tai ne tik pokalbis su psichologu apie savo skaudulius, neišsipildžiusių lūkesčių aptarimas - tai kombinacija, pokalbio kurio metu išryškėja kas šiuo metu labiausiai neramina, kur iš tiesų yra problema, o vėliau darbas.
Mes dažniausiai dirbame konsteliacijų metodu. O viena tokia įsimintiniausia ir jautriausia, kai tokios sesijos metu "nėrėme" labai giliai, net per kelis sluoksnius. Tai yra mano, mano vyro, mano tėvų ir močiutės. Tai buvo labai stipru, jautru ir emociškai sunku. Man ji įsimintiniausia, nes buvo tokia gyli ir paini per daugybę gilių prizmių.
Tokių sesijų metu "patampu" vienu iš sau artimų žmonių ir net jaučiu kaip visas mano kūnas keičiasi, stovėjimo poza, būna noras išsitiesti labiau ar net susikūprint arba sunerti rankas. Taip pat jaučiasi emociją, kaip pasitikėjimas, susivaržymas, baimė ir t.t Aš net atsidūstu giliau, būna, kad ir nenoriu kažko sakyti. Būna jausmas ir noras apsikabinti, išsakyti, ko paprastai nedrįstu pasakyti. Labai įvairūs ir natūralūs potyriai. Tokių sesijų metu supratau vieną dalyką - visuomet leisti sau sakyti ką jaučiu tuo momentu ir nestabdyti ar bandyti sau galvoje susidėlioti kažkokią išvadą, ar bandyti kažką nuspėti. Tiesiog būti čia ir dabar.
Po sesijos aš jaučiuosi daug ramesnė, sugrįžus į save, tokia sunkesnė, bet gerąją prasme. Po jų man yra lengviau save pastebėti ir sąmoningai daryti kažką ar ne. Atsiranda didesnis noras dalintis meile, išsijungia kovotojos būsena, norisi jaukumo. Po jų visuomet dalykai pradeda dėliotis truputėli geresne linkme. Manau dėl to, kad įgaunu daugiau pasitikėjimo savimi, o taip kartu ateina ir didesnis aiškumas, kaip toliau tvarkytis dalykus ir visa tai eina su ramuma. Tokios sesijos parodo esamos problemos skirtingus požiūrius ir tuomet ateina supratimas, kodėl mano artimas žmogus vienaip ar kitaip reaguoja ar elgiasi, lygiai taip pat ir aš.
Per pastaruosius metus, gal truputėlį daugiau įvyko pokyčių manyje. Vienas iš jų drąsa kalbėti prieš būrį žmonių. Aš visuomet bijodavau pasakyti savo nuomonė didesnei auditorijai žmonių, o tie žmonės kolegos, giminės, draugai, iš esmės pažįstami žmones. O bijodavau nes maniau, kad tai ką pasakysiu bus kvaila ir patyliukais mane apkalbės, atrodysiu nekaip, nes visi kiti už mane drąsesni, protingesni ir geresni visame kame. Bet visai netikėtai ir natūraliai įvyko lūžis mano paskutinę darbo dieną. Kaip ir įprastai kolektyvas mane pasveikino, vadovė labai gražiai pakalbėjo ir pajutau vidinį impulsą, kad ir aš savo kolegom noriu tarti keletą žodžių, tad tą ir padariau. Ir be galo savimi didžiavausi, buvo labai geras jausmas. Vėliau vasarą buvo mano mažosios krikštynos ir visą šventę pravedžiau su pasisakymais, žaidimais ir t.t Net Vyro dėdė pagyrė, o tai man labai svarbu :)
Taip pat jaučiu, kad ne tik drąsa ir pasitikėjimas kalbėti atėjo, bet tapau laisvesnė veikti - mažiau galvoju ką kiti pagalvos. Daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi keliaut vienai su savo merginom. Nors ankščiau sau uždėdavau tokią sieną, ne, aš negaliu viena su vaikais man bus labai sunku, kur aš mašiną pastatysiu ir visokios panašios mintys lysdavo į galvą. O dabar važiuojam su merginom susitariam taisykles ( aišku visko būna), bet ne stresuoju taip kaip anksčiau, o vaikai pasirodo jaučia mano stresą. Kai aš rami ir kantri ir į išvykas žiūriu kaip į nuotykį ir nieko iš anksto nesitikiu, būna smagus laikas.
Kitas aspektas kuris pasikeitė, tai atsakomybės prisiėmimas. Anksčiau aš laukdavau kol mano vyras ims ir ką nors padarys - prisiims atsakomybę. O pati negalėdavau imti ką nors netikėto suorganizuoti, susitvarkyti paprastus dalykus. Galvoje būdavo tokios mintys, čia jo atsakomybė jis turi, kodėl aš, arba aš pradėsiu tai daryti ir jis niekada daugiau nieko nedarys. Norėdavosi išvykų su šeima, tačiau nieko dėl to nedarydavau, laukdavau kol vyras suorganizuos. O dabar prisiimu atsakomybę ir viena susitvarkau buitinius dalykus. Inicijuoju mūsų ramius pokalbius ir jis "nesispardo", dabar pas mus besitęsiantis ritualas, kol merginos vonioje maudosi mes sau pasikalbam apie viską. O atsakomybės prisiėmimo lūžis ir sau suvokimas, kad aš pati galiu taip pat nutiko vasarą. Buvome nuvykę pasižiūrėti gyvūnų ir netikėtai dukros kepurė įskrido pas arkliukų į aptvarą. O aš sau ramiai paėmiau savo panikuojančios dukters ranką ir kartu ėjome ieškoti darbuotojos, kuri galėtų pagelbėti ir viską išsprendėme. O kitu atveju būčiau laukusi kol vyras eis ir suras, kas pagelbės. Tuo metu mano vidinė būsena buvo ne kaip mažos mergaitės, kaip anksčiau, o savimi pasitikinčios, atsakingos moters.
Taip pat vienas iš svarbesnių pasiekimų buvo jog šį rudenį pabaigiau vaikų jogos kursus. Ir net Kristinos dėka išsigryninome mano ateities veiklą. O kad ta veikla įgyvendinčiau reikia plano jai pasiekti ir atrodo galvoje turiu, bet dar truputėlį trūksta "parako" :) .
Pradėjau labiau rūpintis, mylėt save - sportuoti namuose, o dabar ir su kolektyvu. Labiau pradėjau pastebėti save, kodėl vienaip ar kitaip jaučiuosi ir pradėjau suprasti ką tuomet daryti. Pastaruoju metu man labai padeda minčių išrašymas. Nedarau to kiekvieną dieną, darau tuomet kai emociškai būna sunku ir po to jaučiuosi geriau. Leidžiu sau kai norisi išbūti savo nostalgijoje, nebandyti verstis kūliais ir viską spėti. Į tam tikrus dalykus pradėjau žiūrėti paprasčiau.
Anksčiau prieš savo vyrą jausdavausi, kaip maža mergaitė, kuri desperatiškai nori dėmesio ir padarys viską, kad tik jį gautų. Bijodavau jam pasakyti savo nuomonę ir už ją pastovėti. Bijodavau pasakyti, kad kai kurie dalykai man nepatinka, kad mane įskaudino ar jaučiuosi pažeminta arba, kad norėčiau jog jis padėtų namuose. Man užtekdavo jo nepatenkinto žvilgsnio ir reakcijos į mano klausimą ir aš nutildavau. Dabar būdama šalia jo nebesijaučiu ta maža mergaitė, jaučiuosi paaugus. Nebijau pasakyti kas man nepatiko, kodėl jaučiuosi įžeista ar susierzinus, arba kada jau pasiekė mano ribą. Dabar ir jo reakcija kitokia. Šiuo metu tai vyksta po truputį, bet visi pasakymai vyksta ramiai jau praėjus trupučiui laiko. Pirmus kartus man buvo sunku pastovėti už save, o dabar man tai kaip profilaktika, kad savyje nekaupti pykčio ir nepasitenkinimo, o toliau ramiai galėtume puoselėti santuoką.
Lijana, Vaikų jogos trenerė
+37063789488
Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju ❤️🙏✨